Artėjant paauglystei, tėvams dažnai atsiranda naujas nerimas: ar tai tik „normalus amžius“, ar jau ženklai, kad vaikas slysta į priklausomybę? O dar sunkiau – kai norisi padaryti „kaip geriau“, bet kartais tie geri norai virsta spaudimu, baime ar griežtumu, kuris tik dar labiau atitolina.
Marijos radijo laidoje apie tai kalbėjosi socialinė darbuotoja Violeta Vitkauskienė ir priklausomybių konsultantė Virginija Blaževičienė. Pokalbis apie priklausomybės stadijas, tėvų vaidmenį ir tą vietą, kur svarbiausia tampa ne draudimai, o ryšys.
🎧 Laidos įrašas: [Marijos radijas: Šeimos židinys]
Priklausomybė – ne „madingas žodis“
Virginija pabrėžia paprastą, bet svarbų dalyką: priklausomybė yra diagnozė. Todėl šio žodžio nereikėtų mėtyti „į kairę ir dešinę“ – nes iki priklausomybės dažniausiai eina kelios stadijos:
- polinkis (kai dar tik formuojasi įprotis ar bėgimo būdas),
- sutrikimas (kai jau matosi pasekmės elgesyje),
- priklausomybė (kai žmogus praranda kontrolę).
Tai reiškia, kad tėvams svarbu matyti ne tik „faktą“, bet ir procesą: kas keičiasi, nuo kada, kokiu tempu.
Iškarpa: esminė mintis
Priklausomybė – tai pasekmė. Iki jos dažnai būna simptomai.
Tėvų kaltė – dažnas spąstas
Vienas jautriausių laidos akcentų – tėvų kaltė. Kai vaikas ima „kabintis“ už ekranų, veipų, alkoholio ar kitų dalykų, tėvams natūraliai kyla mintis: „aš kažką darau ne taip“.
Virginija tai įvardina labai aiškiai: tėvai sąmoningai neaugina vaikų, kad jie taptų priklausomi. Tėvai paprastai daro geriausia, ką moka tuo metu, su tuo supratimu, kurį turi.
Iškarpa: padrąsinimas tėvams
Jūs nesate „kaltininkai“ vien dėl to, kad problema atsirado. Dažniausiai jūs darėte geriausia, ką mokėjote.
Silpna tėvų pozicija – erdvė priklausomybei
Laidoje nuskamba labai žmogiška tiesa: kai tėvai pasimeta („taip negalima, o kitaip nemoku“), atsiranda daug chaoso. O chaose vaikui lengviau ieškoti „sprendimų“ kažkur išorėje.
Virginija kalba apie tėvų virsmą: daug kas augo sistemoje, kur mažai buvo kalbama apie jausmus, poreikius ir ribas. Dabar tenka mokytis kito požiūrio – holistinio (vaikas yra ne tik elgesys, bet ir vidus).
Priklausomybių pradžia dažnai prasideda nuo jausmų
Vienas stipriausių laidos momentų: polinkis į priklausomybę dažnai prasideda ten, kur žmogus nemoka būti su savo jausmais.
Iškarpa: esminis klausimas
„Kokius jausmus tu bandai užvartoti?“
Virginija pastebi, kad daug žmonių jausmus apibūdina „gerai / blogai / normaliai“, bet tai dar nėra jausmų kalba. Vaikams (ir tėvams) reikia mokytis atpažinti: pyktį, gėdą, baimę, liūdesį, vienatvę, nusivylimą, džiaugsmą.
„Nekalbėk taip“ neveikia. Veikia – „ačiū, kad pasakei“
Jei vaikas pyksta, liūdi, sako kažką „negražaus“, tėvai dažnai nori tą greitai sutvarkyti arba nutildyti. O laidoje siūlomas kitas kelias: pradėti nuo saugumo.
- „Ačiū, kad pasakei.“
- „Dabar bent žinau, kaip jautiesi.“
- „Ką galim su tuo daryti?“
Kai vaikas pamato, kad tėvų neišgąsdina jo jausmai, mažėja poreikis ieškoti „priėmimo“ ten, kur priima bet kaip: grupuotėse, žalinguose santykiuose, vartojime.
Iškarpa: patarimas
Jei vaikas pasako „blogą“ jausmą – pirmas atsakymas gali būti ne moralas, o padėka: „Ačiū, kad pasakei.“
Tėvai nėra draugai – ir čia yra gera žinia
Laidoje aiškiai pasakoma: tėvai negali būti draugai. Draugai ateina ir išeina. Tėvai yra ilgalaikis saugumo pagrindas. Vaikams reikia ribų, net jei jie jas tikrina.
Virginija palygina tėvus su „vartais“: jie gali girdėti vaiko skausmą, atjausti, bet pozicija turi išlikti. Ne dėl kontrolės, o dėl saugumo.
Kokius ženklus verta pastebėti
Kalbant apie „sutrikimo“ stadiją, laidoje siūloma stebėti elgesio pokyčius:
- nuotaikų kaita, staigus dirglumas,
- miegas: mieguistumas arba neramumas,
- agresija,
- prioritetų pasikeitimas,
- melas (kai „nesueina galai“, kažkas slepiama).
Svarbu: tai nebūtinai reiškia priklausomybę. Bet tai signalas, kad reikia ne apsimesti, o matyti.
Iškarpa: esminė mintis
Ne viskas yra problema, bet staigūs elgesio pokyčiai yra ženklas, kad verta sustoti ir pasižiūrėti atidžiau.
Pabaigai – trumpas padrąsinimas tėvams
Ši laida palieka paprastą mintį: tėvai daro, ką moka. O jei norisi daryti geriau – tam yra pagalba. Kartais reikia pokalbio su specialistu, kartais – seminaro, kartais – tiesiog žmogaus, kuris pasakys: „tu nesi blogas tėvas / mama“.
Ir Virginijos žodžiais: jei truputį pasidomėsime, truputį išmoksime, truputį pasistiprinsime – darysim kitaip.