„Seselė atsakė: ,Taip, pas mus guli vienas egzempliorius. Jis ką tik sumušė porą seselių. Girtas jis tampa tikru bepročiu. O blaivų nors prie žaizdos dėk. Per pastaruosius šešis mėnesius gulėjo čia aštuonis kartus. Suprantate, kadaise jis buvo labai gerai žinomas mieste advokatas. Mes ką tik stipriai jį surišome’.”
Ši trumpa, bet dramatiška ištrauka iš knygos „Anoniminiai alkoholikai” 11-ojo skyriaus „Vizija tau” iš pirmo žvilgsnio skamba kaip eilinė, nors ir žiauri, priėmimo skyriaus kasdienybė. Tačiau už šių žodžių slypi vienas svarbiausių momentų priklausomybių gydymo istorijoje. Šis epizodas – tai pasakojimas apie dugną pasiekusį žmogų, kurio beviltiška situacija tapo pasaulinio judėjimo, šiandien žinomo kaip Anoniminiai alkoholikai (AA), oficialia pradžia.
Tai istorija apie tai, kaip mirtina vienatvė buvo pakeista bendryste.
Keturi raiteliai ir absoliuti izoliacija
Kad suprastume šios citatos svorį, turime pažvelgti į skyriaus „Vizija tau” esmę. Ši knygos dalis kalba apie pačią skaudžiausią priklausomybės stadiją – absoliučią izoliaciją. Autoriai rašo, kad gėrimo „linksmybėms” pasibaigus, žmogų aplanko keturi rykštės raiteliai: Teroras, Sumišimas, Frustracija ir Neviltis. Didžiausia alkoholiko tragedija yra jausmas, kad esi visiškai atskirtas nuo pasaulio, nesuprastas ir niekam nereikalingas.
Cituojamoje ištraukoje minimas pacientas yra tobulas šios izoliacijos simbolis. Tai buvo realus asmuo – Billas Dotsonas (Bill D.). Kadaise jis buvo vienas gerbiamiausių žmonių Akrono mieste (Ohajo valstija), iškilus advokatas ir buvęs miesto tarybos narys. Tačiau liga ištrynė visus socialinius skirtumus. Ligoninės personalas per pastaruosius šešis mėnesius jį matė jau aštuonis kartus. Kaskart detoksikuotas jis nuoširdžiai atsiprašinėdavo (būdavo „nors prie žaizdos dėk”), tačiau nespėjęs grįžti namo vėl palūždavo.
Šį, devintąjį, kartą 1935 m. birželio pabaigoje jis buvo atvežtas pačios sunkiausios būklės – jį kankino baltoji karštligė (Delirium Tremens). Apimtas haliucinacijų, jis tiesiogine to žodžio prasme pamušė akis dviem seselėms. Prie lovos diržais pririštas smurtaujantis vyras atspindėjo patį giliausią bejėgiškumą – tai, kas programoje vėliau bus pavadinta 1-uoju Žingsniu. Jo gyvenimas tapo visiškai nevaldomas.
Ne medikų, o dviejų vyrų misija
Išorinis pasaulis ir toliau bandė spręsti problemą vieninteliais jiems žinomais būdais: bausmėmis, cinišku požiūriu (vadinant pacientą „egzemplioriumi”) ir fiziniu suvaržymu. Tačiau viską pakeitė dviem vyrams gimusi idėja.
Niujorko biržos makleris Billas W. ir vietinis chirurgas daktaras Bobas ką tik atrado būdą, kaip patiems išlikti blaiviems. Tačiau jie suprato kritinę taisyklę: norėdami išgyventi patys, jie privalo atiduoti savo patirtį kitiems. Šis suvokimas padėjo pamatus 12-ajam Žingsniui ir 5-ajai Tradicijai – padėti kitam nebėra tik geras darbas, tai išgyvenimo sąlyga ir vienintelis pagrindinis grupės tikslas.
Daktaras Bobas paskambino į Akrono ligoninę vyriausiajai seselei poniai Hall. Išgirdusi prašymą leisti pasikalbėti su pacientu ir pareiškimą, kad vyrai rado „vaistą nuo alkoholizmo”, ji, puikiai žinodama paties daktaro Bobo gėrimo istoriją, sarkastiškai atšovė: „Na, daktare, tikiuosi, jūs pats jau tai išbandėte?” Būtent tuomet ji ir papasakojo apie pririštą advokatą.
Raugintų kopūstų ir sirupo dieta
Prieš pradedant dvasinį pokalbį, advokatą reikėjo atstatyti fiziškai. Daktaras Bobas nurodė perkelti jį į atskirą palatą ir paskyrė savo paties išrastą, šiandien šypseną keliančią detoksikacijos dietą, kurios pagrindą sudarė rauginti kopūstai (arba jų sultys), pomidorų sultys ir „Karo” kukurūzų sirupas.
Šios dietos medicininė logika to meto supratimu buvo racionali: pomidorų sultys atstatydavo skysčių ir vitaminų balansą, rauginti kopūstai ramindavo skrandį ir „plaudavo” toksinus, o kukurūzų sirupas duodavo greito cukraus dozę drebuliui numalšinti. Įdomiausia tai, kad vos prieš porą savaičių pirmasis šia dieta buvo išgydytas pats daktaras Bobas – ją taikė Billas W., kad pastatytų draugą ant kojų prieš chirurginę operaciją.
Lūžio taškas: nuo izoliacijos prie bendruomenės
Kai Billas W. ir daktaras Bobas atėjo į palatą, Billas D. buvo nusiteikęs skeptiškai: „Jūs, vyrukai, galite sau padėti, bet man jau per vėlu. Aš esu beviltiškas.” Tačiau dviejų vyrų atvirumas suveikė. Jie nepamokslavo, o tiesiog dalijosi savo pragaro patirtimi. Tuo momentu įvyko stebuklas – socialiniai skirtumai išnyko. Tai buvo 1-osios Tradicijos (vienybės) užuomazga: buvę tame pačiame skęstančiame laive, dabar jie atrado ryšį.
1935 m. birželio 26 dieną advokatas Billas D. išgėrė paskutinį kartą gyvenime. Jis tapo trečiuoju nariu ir išliko blaivus iki pat mirties 1954 metais.
Ši scena ligoninėje tapo ikoniška. 1955 m. gruodį, minint judėjimo dvidešimtmetį, oficialiame žurnale „AA Grapevine” pasirodė dailininko Roberto M. tapytas centrinis atverstinis paveikslas „The Man on the Bed” (liet. Žmogus lovoje). Originalas vėliau padovanotas Billui W., o jo reprodukcijos iki šiol kabo tūkstančiuose grupių visame pasaulyje. Paveikslas toks galingas, kad daugelis jį nešiojasi kaip tatuiruotę – tai asmeninio išsigelbėjimo iš tamsos simbolis.
Paradoksalu ir gražu, bet tame pačiame 1955 m. „AA Grapevine” numeryje, kurį išgarsino šis vyrus vaizduojantis paveikslas, net penkis pagrindinius straipsnius parašė moterys (tarp jų – motinos ir buvusios kalinės pasakojimai). Tai parodė, kaip judėjimas išsiplėtė už vienos palatos ribų ir pradėjo griauti visus socialinius bei lyties barjerus.
Citatą apie prie lovos pririštą beprotį knygos autoriai pasirinko ne atsitiktinai. Pati „Vizija tau” – tai pranašystė ir pažadas vienišam knygos skaitytojui. Ji sako: nesvarbu, kokiam giliame dugne esi ir kiek diržų tave varžo, tu nebesi vienas. Iš seselės paminėto beviltiško „egzemplioriaus” gimė bendruomenė, įrodžiusi paprastą, bet galingą tiesą: vienintelis būdas išgelbėti save yra ištiesti ranką tam, kuris skęsta dar giliau.
Susiję: paveikslo „Žmogus lovoje” tatuiruotė – kaip šis simbolis tapo asmenine atgimimo žyme.